The environmental footprint (EF) indicator has emerged as a tool to measure human demand for productive land and water and it is used for the evaluation of the impact of products or economic activities on the environment. There are many indicators that are used in the decision making for the investment in the power sector, however, predominant are the economic indicators which underestimate the depreciation of natural capital (environment) and the value added generated by the public services. Many research studies have been carried out in an attempt to demonstrate the versatility of the EF by extending its applicability not only to environmental assessment, but also to use it, among other economic indicators, when assessing sustainable investment. Sustainable investment (SI) combines fundamental analysis and engagement with an evaluation of environmental, social and corporate governance (ESG) factors. The purpose of this article is, upon evaluating the EF, to identify the opportunities for the EF reduction through sustainable investment in the electricity production sector in EU countries. Environmental footprint analysis has been performed by using sustainable process index program SPIonExcel (SPI), which is one of the methods in the EF family. SPI is a useful tool for assessing ecological problems and finding sustainable solutions in the life cycle of energy production process. This research has revealed that the function of the footprint reduction depends directly on investments in renewable energy source (RES) technologies, but not all investments can be sustainable. Countries mainly invest in the development of wind energy and solar PV technologies and gradually reduce their inland production capacities from fossil fuel. Although SI in RES technologies reduces the EF, this is not enough to reduce it substantially because there are limitations for installing new power capacities. Consequently, countries tend to invest in the development of electricity networks. The conclusion can be drawn as follows: the reduction of the EF of electricity could be achieved by developing RES technologies since the major part of electricity is produced by using non-renewable resources. It is essential to develop new technologies as soon as possible in order to reduce EF as much as possible, and this can only be achieved through systematic sustainable investment.

Atlikti tyrimai atskleidė, kad siekiant sėkmingos mėlynosios ekonomikos plėtros būtinos tvarios investicijos, tad joms turėtų būti teikiamas didelis dėmesys. Europos Sąjunga yra numačiusi, kaip minėtas investicijas finansuos, ir kuria palankią aplinką, kuri turėtų palengvinti bei paskatinti viešas ir privačias investicijas plėtojant mėlynąją ekonomiką. Atliktas tyrimas atskleidė, kad tvaraus investavimo koncepcija turėtų būti suprantama kaip technologinės pažangos, mokslinių tyrimų, verslo ir vyriausybės sutelktinės pastangos investuoti į projektus, kurie apima socialinę, ekonominę bei aplinkosauginę dimensijas. Atlikta statistinė tvaraus investavimo tendencijų plėtojant mėlynąją ekonomiką analizė atskleidė, kad tvarus investavimas turi nemažą augimo potencialą ateityje, svarbu atsižvelgti į tai, kokį poveikį mėlynajai ekonomikai turės COVID-19 pandemija.

Publisher: Klaipėdos universitetas, Journal: Regional Formation and Development Studies, Title: Jūrinio sektoriaus struktūros tyrimas, Authors: Aurelija Zonienė , Moksliniuose šaltiniuose ir strateginiuose dokumentuose aptinkama įvairių jūrinio sektoriaus interpretacijų. Be to, pasigendama jūrinį sektorių sudarančių ekonomikos veiklos rūšies klasių apibrėžties, todėl iškyla mokslinė problema: kokios ekonominės veiklos rūšies klasės priskirtinos jūriniam sektoriui. Tyrimo tikslas – nustatyti jūrinio sektoriaus struktūrą. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, sisteminimas, apibendrinimas, ekspertinis vertinimas, kiekybinis tyrimas. Atlikta teorinė analizė atskleidė, kad jūrinio sektoriaus įtakos regioną apriboti tik apskrities teritorijos, besiribojančios su jūra, ribomis netikslinga, nes juridinio asmens buveinės adresas nebūtinai sutampa su vykdomos veiklos adresu, ypač tai aktualu analizuojant jūrinį sektorių, kada didžioji dalis veiklų vykdomos jūroje ar pakrantėse. Jūrinio sektoriaus struktūros tyrimas atskleidė, kad jūriniam sektoriui priskirtinos 29 ekonominės veiklos rūšies klasės, kurias galima suskirstyti į septynias veiklos sritis: jūrų gyvieji ištekliai; jūrų negyvieji ištekliai; jūrų atsinaujinanti energija; uostų veikla; laivų statyba ir remontas; jūrų transportas; pakrančių turizmas.