Arūnas Valaika

Dr. Arūnas Valaika


Research Focus & Metrics

Academic Career Length

20Years (2007-Present)

(Calculated once Scilit publication data is synced: current year − year of first publication + 1)

Representative Publications

View All Publications
28 April 2018 in Medicina
Verified
Journal Article
Open access
PDF file
HAHammad Aliahmed
Hammad Aliahmed
RKRimantas Karalius
Rimantas Karalius
AVArūnas Valaika
Arūnas Valaika
AGArimantas Grebelis
Arimantas Grebelis
PSPalmyra Semėnienė
Palmyra Semėnienė
RČRasa Čypienė
Rasa Čypienė
Background: new minimally invasive sternotomy (mini-sternotomy) procedures have improved the treatment outcome and reduced the incidence of perioperative complications leading to improved patient satisfaction and a reduced cost of aortic valve replacement in comparison to the conventional median sternotomy (full sternotomy). The aim of this study is to compare and gain new insights into operative and early postoperative outcomes, long-term postoperative results, and 5-year survival rates after aortic valve replacement through a ministernotomy and full sternotomy. Methods: This is a retrospective study of patients who underwent an isolated replacement of the aortic valve via a full sternotomy or ministernotomy from 2011 to 2016. From 2011 to 2016, 426 cardiac interventions were performed, 70 of which (16.4%) were of the ministernotomy and 356 (83.6%) of the full sternotomy. Through propensity score matching, 70 patients who underwent the ministernotomy (ministernotomy group) were compared with 70 patients who underwent the full sternotomy (control group). Results: in the propensity matching cohort, no statistical difference in operative time was noted (p = 0.856). The ministernotomy had longer cross clamp (88.7 ± 20.7 vs. 80.3 ± 24.6 min, p = 0.007) and bypass (144.0 ± 29.9 vs. 132.9 ± 44.9 min, p = 0.049) times, less ventilation time (9.7 ± 1.7 vs. 11.7 ± 1.4 h, p < 0.001), shorter hospital stay (18.3 ± 1.9 vs. 21.9 ± 1.9 days, p = 0.012), less 24-h chest tube drainage (256.2 ± 28.6 vs. 407.3 ± 40.37 mL, p < 0.001), fewer corrections of coagulopathy (p < 0.001), fewer patients receiving catecholamine (5.71 vs. 30.0%, p < 0.001) and better cosmetic results (p < 0.001). Moreover, the number of patients without complaints at 1 year after the operation was significantly greater in the ministernotomy group (p = 0.002), and no significant differences in the 5-year survival between the groups were observed. In the overall cohort, the ministernotomy had longer cross clamp times (88.7 ± 20.7 vs. 79.9 ± 24.8 min, p < 0.001), longer operative times (263.5 ± 62.0 vs. 246.7 ± 74.2 min, p = 0.037) and bypass times (144.0 ± 29.9 vs. 132.7 ± 44.5 min, p = 0.026), lower incidence of 30-day mortality (1(1.4) vs. 13(3.7), p = 0.022), shorter hospital stays post-surgery p = 0.025, less 24-h chest tube drainage, p < 0.001, and fewer corrections of coagulopathy (p < 0.001). Conclusions: the ministernotomy has a number of advantages compared with the full sternotomy and thus could be a better approach for aortic valve replacement.

1 January 2025 in Computational and Structural Biotechnology Journal
Verified
Journal Article
Open access
AAAudrius Andrijauskas
Audrius Andrijauskas
PAPovilas Andrijauskas
Povilas Andrijauskas
DDDarius Dilijonas
Darius Dilijonas
IJIeva Jovaisiene
Ieva Jovaisiene
AVArūnas Valaika
Arūnas Valaika
TJTomas Jovaisa
Tomas Jovaisa
Summary: Purpose: This prospective observational clinical study investigated discrepancy between noninvasive continuous haemoglobin (SpHb, Masimo Corp., Irvine, CA) measurements with sensors placed on three fingertips during elective cardiac surgery. Materials and methods: The study included 12 adult patients who underwent elective coronary artery bypass grafting (CABG) under cardiopulmonary bypass (CPB). Three identical versions of SpHb sensors were placed on the fingers of the same hand and connected to dedicated Masimo Radical-7 monitors. Data were continuously recorded throughout the surgery. Multiple group comparison tests—Kruskal Wallis and Alexander Govern tests—were used to compare three sets of SpHb data (trends). Bland Altman and Giavarina plots were used to compare the SpHb data with invasive arterial haemoglobin (Lab-Hb) data obtained at clinically relevant time points chosen at the discretion of the cardiac anaesthesiologist, who was blinded to the study protocol. Results: There was a good correlation between the time-matched SpHb data from the three sensors at 253 time points (r = 0.86–0.95), but there was a significant difference between the SpHb values obtained from each sensor and the average SpHb value of all 3 sensors (p < 0.05) at each time point. The absolute difference between the SpHb value obtained from each sensor and the average SpHb value was 0.69 g/dl g/dl (SD 1.49 g/dl). The accuracy and precision of the average SpHb for estimating Lab-Hb was higher compared to the SpHb values obtained from two out of three individual sensors (sn1 and sn3) and very similar compared to values obtained from sensor sn2. Conclusion: The sensor placement site can impact the SpHb measurement causing discrepancy between SpHb measured in different fingers. The average SpHb from three fingertips appears to be more accurate and precise in estimating Lab-Hb. However, more advanced sensors are needed.

20 February 2025 in Medicina
Verified
Journal Article
Open access
PDF file
AAAudrius Andrijauskas
Audrius Andrijauskas
PAPovilas Andrijauskas
Povilas Andrijauskas
IJIeva Jovaišienė
Ieva Jovaišienė
AVArūnas Valaika
Arūnas Valaika
TJTomas Jovaisa
Tomas Jovaisa
Edgaras StankeviciusEdgaras Stankevicius
Edgaras Stankevicius
The medical industry is an integral part of the delivery of healthcare. Collaboration between academic institutions, healthcare providers, and the industry are necessary but not devoid of flaws. This expert opinion article calls for closer attention to be paid by the medical industry to “what a frontline clinician needs” rather than relying solely on experts’ opinions and stake holders’ requests in planning future products and features. The need for the monitoring of tissue fluid accumulation is discussed from the point of view of practicing anaesthesiology and intensive care specialists in the context of the potential missed opportunity to have it be already available.

15 May 2008 in Medicina
Verified
Journal Article
Open access
PDF file
AVArūnas Valaika
Arūnas Valaika
GNGediminas Norkūnas
Gediminas Norkūnas
GKGintaras Kalinauskas
Gintaras Kalinauskas
GNGiedrė Nogienė
Giedrė Nogienė
JVJurgis Verižnikovas
Jurgis Verižnikovas
VSVytautas Sirvydis
Vytautas Sirvydis
Objective. When the patient condition contraindicates major surgery for descending thoracic aneurysms, the surgeon should consider using an ascending aorta to abdominal aorta bypass graft, leaving the diseased segment undisturbed. Our experience with eight patients is presented.
Material and methods
. Between 1988 and 2008, eight patients were treated for the following indications: reoperation for coarctation (two patients), complicated descending aortic aneurysms (five patients), and posttraumatic descending aorta dissection (one patient). The mean age of the patients was 44±8 years (range, 27–53 years). There were 6 (75%) males and 2 (25%) females. Emergency operations were performed in three patients (two with aortic recoarctation, one with posttraumatic aortic dissection). Two cases were reoperations (both after recoarctation). Descending aorta was ligated in seven cases. Distal anastomosis was connected with abdominal aorta in four cases and with iliac arteries in four patients. Results. Three early deaths occurred. Two patients died after emergency operation after recoarctation and posttraumatic aortic dissection, and one patient died after descending aorta aneurysm correction because of bleeding.
Conclusions
. In complex aortic coarctation, extra-anatomic bypass operation remains an effective procedure. The usage of these procedures in patients with descending aortic aneurysms remains complicated.

1 January 2007 in Lietuvos chirurgija
Verified
Journal Article
Open access
PDF file
AVArūnas Valaika
Arūnas Valaika
GKGintaras Kalinauskas
Gintaras Kalinauskas
RSRobertas Samalavičius
Robertas Samalavičius
LILoreta Ivaškevičienė
Loreta Ivaškevičienė
GNGediminas Norkūnas
Gediminas Norkūnas
GUGiedrius Uždavinys
Giedrius Uždavinys
Arūnas Valaika1, Gintaras Kalinauskas1, Robertas Samalavičius2, Loreta Ivaškevičienė1, Gediminas Norkūnas1, Jurgis Verižnikovas3, Giedrius Uždavinys11 Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Anesteziologijos,intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius3 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: arunas.valaika@santa.lt Įvadas Vidinė krūtinės arterija (VKA), naudojama aortos vainikinių jungčių (AVJ) operacijoms, vėlyvuoju laikotarpiu funkcionuoja geriau nei autoveninės (AV) jungtys. Stipininės arterijos (SA) reikšmė AVJ chirurgijoje dar nėra visiškai apibrėžta. Ligoniai ir metodai Vilniaus širdies chirurgijos centruose nuo 1997 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. 607 ligoniai buvo operuoti naudojant VKA, SA ir autovenas. Retrospektyviai buvo įvertinti šių operacijų vėlesnio laikotarpio rezultatai. Rezultatai 89% ligonių buvo 0–1 funkcinės klasės po 5 metų, 72% – po 7 metų. Praėjus 37 ± 28 mėnesio po operacijos angiografiškai ištirti 73 simptominiai ligoniai. Paaiškėjo, kad veikia 67 iš 75 (89%) VKA, 70 iš 88 (80%) SA ir 71 iš 112 (63%) autoveninių anastomozių. Vidutinis zonduotų ligonių amžius buvo 57 ± 10 metų. Vyriškos lyties ligonių buvo 68 (93%) moteriškos – 5 (7%). Vidutinis anastomozių skaičius vienam ligoniui buvo 3,7 ± 1,2, o SA atlikta 1,3 ± 0,7 anastomozių. Išvados SA jungtys vėlyvuoju laikotarpiu gali funkcionuoti geriau ar bent ne blogiau negu autoveninės jungtys, bet šiuo metu dar reikia daugiau duomenų, visiškai patvirtinančių šį teiginį. Pagrindiniai žodžiai: stipininės arterijos jungtys, aortos vainikinių jungčių operacija The usage of radial artery in coronary artery bypass surgery – midterm results Arūnas Valaika1, Gintaras Kalinauskas1, Robertas Samalavičius2, Loreta Ivaškevičienė1, Gediminas Norkūnas1, Jurgis Verižnikovas3, Giedrius Uždavinys11 Vilnius University, Cardiac Surgery Centre,Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Hospital „Santariškių klinikos“, Anesthesiology,Intensive Care and Pain Management Center, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania3 Vilnius University Hospital „Santariškių klinikos“, Cardiac Surgery Centre,Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: arunas.valaika@santa.lt Objective Long-term studies have shown that internal thoracic artery (ITA) has a higher patency rate compared with saphenous veins grafts (SVG). The role of radial artery (RA) as a conduit for myocardial revascularization procedures should still be defined. Methods The study was designed as a retrospective investigation to evaluate the use of radial artery graft in patients referred to coronary revascularisation. From April 1, 1997 to December 31, 2006, 607 patients (pts) were operated on using RA, ITA and SVG. Results 93% of patients were in CCS functional class 0 or 1 five years and 72% seven year following surgery. Angiographic evaluation was performed in 73 symptomatic patients 37 ± 28 months after surgery. Patent ITA anastamosis was found in 67 cases of 75 (89%), RA in 70 of 88 (80%) and SVG in 71 of 112 (63%). The mean age of the patients was 58 ± 9 years. There were 68 (93%) male and 5 (7%) female patients. The average distal anastomosis per patient was 3.7 ± 1.2 and RA grafts 1.2 ± 0.5. Conclusions Radial artery is a good conduit for myocardial revascularization: the harvesting technique is simple, it has a good length to achieve the distal parts of all coronary arteries. Midterm results of RA patency tend to be satisfactory. Key words: radial artery graft, coronary artery bypass grafting

4 December 2014 in Medicinos teorija ir praktika
Verified
Journal Article
Closed access
EUEglė Uždavinytė-Gatelienė
Eglė Uždavinytė-Gatelienė
GUGiedrius Uždavinys
Giedrius Uždavinys
JNJolita Norkūnienė
Jolita Norkūnienė
AVArūnas Valaika
Arūnas Valaika
ŽPŽaneta Petrulionienė
Žaneta Petrulionienė
GUGiedrė Uždavinytė-Šemetienė
Giedrė Uždavinytė-Šemetienė
Darbo tikslas. Įvertinti kombinuotos aortos vainikinių jungčių operacijos su mitralinio vožtuvo chirurgine korekcija siūlėmis operacijos rezultatus, nustatyti prognostinius atsinaujinusio >II° IMN žymenis. Medžiaga ir metodai. Retrospektyviai išanalizuoti 77 pacientų, kuriems Vilniaus širdies chirurgijos centre 2000–2007 metais altiktos kombinuotos aortos vainikinių arterijų ir plastinės mitralinio vožtuvo korekcijos siūlėmis operacijos, duomenys. Vertinti pacientų bendrieji klinikiniai duomenys, Niujorko širdies asociacijos funkcinė klasė, echokardiografinio tyrimo duomenys iki operacijos, po 1 metų, viduriniuoju (vid. stebėjimo laikas 34,5 ± 16,9 mėnesio) ir vėlyvuoju (vidutinis stebėjimo laikas 71,5 ± 27,6 mėnesio arba 5,96 ± 2,3 metų) laikotarpiais. Rezultatai. Išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumas reikšmingai sumažėjo nuo 2,7 ± 0,40 prieš operaciją iki 1,38 ± 0,90 (p 0,001) vėlyvuoju laikotarpiu, kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija kito nuo 31,74 proc. ± 8,71 iki 35,87 proc. ± 9,14 (p 0,001), Niujorko širdies asociacijos funkcinė klasė – nuo 3,55 ± 0,55 iki 2,61 ± 0,89 (p 0,001). Atsinaujinęs >II° išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumas pastebėtas 25 proc. pacientų po 1 metų, 39,47 proc. – vėlyvuoju stebėjimo laikotarpiu. Grįžtama remodeliacija pastebima tik iki 1 metų po operacijos, o vėliau kairiojo skilvelio remodeliacija progresuoja, nepriklausomai nuo išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumo korekcijos rezultatų. Bendras išgyvenamumas po 1 metų – 75,3 proc., po 5 metų – 42,85 proc., o po 10 metų – 27,3 proc. Atsinaujinęs reikšmingas >II° išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumas sąlygoja 2,5 karto prastesnį išgyvenamumą. Skirtingos chirurginės mitralinio vožtuvo korekcijos siūlėmis technikos neįtakojo operacijos rezultatų, nepaisant priešoperacinių skirtumų tarp grupių. IMN korekcija Alfieri siūle gali būti saugiai ir efektyviai taikoma net labai aukštos rizikos pacientams. Prognostiniai reikšmingo atsinaujinusio >II° išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumo žymenys prieš operaciją yra kairiojo skilvelio galinis diastolinis diametras (p = 0,046) ir kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija (p = 0,016), o po 1 metų po operacijos – kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija (p = 0,022) ir Niujorko širdies asociacijos funkcinė klasė (p = 0,028). Išvados. Išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumo korekcijos siūlėmis rezultatai tiek artimu, tiek vėlyvuoju laikotarpiu geri: mažėjant vožtuvo nesandarumui (p 0,001), gerėjant kairiojo skilvelio išstūmimo frakcijai (p 0,001), kartu gerėja ir Niujorko širdies asociacijos funkcinė klasė (p 0,001), bet pastebimas didelis hospitalinis mirštamumas, prastas vėlyvas išgyvenamumas ir progresuojanti kairiojo skilvelio remodeliacija, nepriklausomai nuo išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumo korekcijos rezultatų.