Magnetic resonance imaging (MRI) is used as a clarifying technique after a high-resolution ultrasound examination during pregnancy. Combining ultrasound with MRI, additional diagnostic information is obtained or ultrasound diagnosis is frequently corrected. High spatial resolution provides accurate radiological imaging of internal organs and widens possibilities for detecting perinatal development disorders. The safety of MRI and the use of intravenous contrast agent gadolinium are discussed in this article. There is no currently available evidence that MRI is harmful to the fetus, although not enough research has been carried out to prove enduring safety. MRI should be performed when the benefit outweighs the potential side effects. The narrative review includes several clinical cases of fetal MRI performed in Vilnius University Hospital Santaros Clinics.

According to the literature, benign bile duct tumors are exceedingly uncommon. To the best of our knowledge, we report the largest extrahepatic bile duct villous adenoma described in the literature. We present a case of a 77-year-old Caucasian woman with obstructive jaundice. Laboratory tests revealed that she had elevated bilirubin and liver enzyme levels. A computed tomographic scan showed a homogeneous 5 × 3–cm mass obstructing the common bile duct. The results of brush cytology were consistent with a bile duct villous papilloma. However, on the basis of the tumor’s radiological features, a preliminary diagnosis of extrahepatic bile duct malignant tumor was made. After discussion among the multidisciplinary team, a surgical resection of the bile duct tumor was performed. Histopathological examination confirmed a villous adenoma. The patient’s postoperative course was uneventful. In patients with bulky extrahepatic bile duct tumors, surgical resection alone may be safe and curative.

Tikslas. Apžvelgti Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose gydytus pacientus, kuriems diagnozuoti retrorektiniaipresakraliniai navikai, įvertinti radiologinių tomografinių tyrimų taikymą jų diagnostikai. Apžvelgti naujausius straipsnius apie presakralinius-retrorektinius navikus ir jų radiologinę diagnostiką. Tyrimo medžiaga ir metodai. Naudojantis Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose įdiegta elektronine ligos istorija ir joje esančia statistine paieškos sistema, iš galutinių diagnozių epikrizėse retrospektyviai rasti ligoniai, kuriems diagnozuotas ir histologiškai patvirtintas bei operuotas retrorektinis-presakralinis navikas. Į mūsų tyrimą pagal šiuos kriterijus įtraukta 11 pacientų, kurie nuo 2004 m. rugsėjo mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. tirti ir gydyti VUL Santariškių klinikose. Kiti su šia patologija gydyti ligoniai, kuriems nebuvo atlikti radiologiniai tyrimai, į studiją nebuvo įtraukti. Atlikta iki 2015 metų publikuotų straipsnių apie retrorektinius-presakralinius navikus medicininėse duomenų bazėse literatūros apžvalga. Rezultatai. Per pastaruosius vienuolika metų VULK Santariškių klinikose radiologiškai diagnozuoti ir gydyti 11 pacientų su retrorektiniu-presakraliniu tumoru. Dauguma tirtų pacientų buvo vidutinio amžiaus moterys, jos sudarė 81,8 proc. Dažniausiai diagnozuoti ir gydyti nepiktybiniai navikai, dažniausiai diagnozuotas retrorektinis-presakralinis tumoras buvo cistinė hamartoma – 27,3 proc. Diagnostinė (priešoperacinė) kompiuterinė tomografija atlikta 4 pacientams (36,4 proc.), magnetinio rezonanso tomografija – 6 pacientams (54,5 proc.), kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso tomografijos derinimas buvo taikomas vienam pacientui (9,1 proc.). Išvados. Retrorektiniai-presakraliniai navikai – retai pasitaikanti patologija. Kompiuterinė tomografija arba/ir magnetinio rezonanso tomografijos radiologinis ištyrimas operuojamiems ligoniams įgalina tiksliai nusakyti naviko pobūdį ir lokalų išplitimą. Tiksli priešoperacinė radiologinė diagnozė buvo suformuluota 90,9 proc. atvejų.